„Šokio spektaklis B + K. Legenda apie Birutę ir Kęstutį“ – idėja ir choreografija Edmundas Žička, muzika Donatas Zakaras, Saulius Petreikis, kostiumai Neringa Savodnikienė, scenografija Ieva Beleckaitė.
Siužetas remiasi XVI amžiaus pradžioje Lietuvos metraštyje užrašyta tokia legenda: “Kęstutis, viešpataudamas Trakuose bei Žemaičiuose, išgirdo esant Palangoje mergelę, vardu Birutė, kuri pagonišku papročiu buvo pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę ir pati buvo žmonių garbinama kaip dievaitė. Nuvyko pats didysis kunigaikštis Kęstutis tenai, ir labai ji jam patiko, nes buvo labai graži mergaitė ir protinga. Ir prašė ją, kad būtų jo žmona, Ji nenorėjo sutikti ir atsisakė, kad pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę iki mirties. Ir kunigaikštis Kęstutis paėmė ją prievarta iš tos vietos, su didžia pagarba palydėjo ją į savo sostinę Trakus ir, sukvietęs brolius, iškėlė su savaisiais broliais dideles vestuves ir paėmė tą mergelę Birutę sau už žmoną.”
Pačioje spektaklio „ B + K. Legenda apie Birutę ir Kęstutį“ pradžioje jaučiama rami, aristokratiška nuotaika, kuomet šokėjai iškilmingai vaikšto po sceną, sveikinasi su kunigaikščiu ir pradeda šokti. Pirmojo šokio tematika turi rūmų šokio prieskonio, kas šiame veiksme yra labai tinkamai išreikšta. Šokėjai pasipuošę XIV a. kostiumais atlieka pritupiamuosius, paprastuosius, pristatomuosius žingsnius. Visų šokėjų rankos šioje kompozicijoje laikomos laisvai šonuose. Jeigu atliekami judesiai yra pakankamai tradiciški tautiniam šokiui, tai brėžiniai čia išieškoti daugiau. Choreografas puikiai išnaudoja erdvę scenoje, neapsiriboja statišku atlikimu, o leidžia stebėti tarsi nuolatiniame ramiame judesyje šokančius šokėjus. Vietomis vyrai laiko rankas uždėję ant savo diržų, kiek labiau priekyje nei įprastai. Pirmasis šokis visa laiką aktyviai vystosi dramaturgine prasme, atrodo, nėra “tuščių” vietų, tačiau norisi aiškesnio vadinamojo šokio “kredo”, kuomet šokį jungtų vienas ar keli aiškūs judesiai, kurie vystytųsi visame šokyje.
Ypatingai išieškotas atrodo “Medžioklės” dalies šokis. Čia jau matomas aiškus šokio “kredo” – kadangi šokėjai vyrai simbolizuoja į medžioklę išjojusius karius, tai ir jų atliekami šokio žingsniai beveik visa šokį išlieka tarsi nuolatinis jojimas ant arklio, tai aktyviai laikant vadžias, o kartu netgi sustojant pamedžioti. Choreografas natūraliai perteikia savo sugalvotą tematiką. Ieškodamas naujų atlikimo formų pavaizduoti medžioklei, autorius kurdamas sėkmingai improvizuoja su rankų judesiais. O šį sėkmingą šokį dar labiau pagyvina ir įprasmina pabaigoje, beveik tamsioje scenoje pavieniui “prajojantys” raiteliai.
Antroji spektaklio dalis prasideda Birutės aukojimu dievams. Pačioje pradžioje pritrūksta aiškaus rekvizito arba įdomesnių judesių aukojimui simbolizuoti, tačiau vystantis šokiui matome ir aukštai keliamas rankas, judėjimą įvairiais brėžiniais – ir vėl sėkmingai išnaudojant erdvę. Itin įdomiai atrodo merginų atliekami judesiai su rankomis, vienu metu jie švelnūs, kurie mano manymu galėtų simbolizuoti skaistybę, kitu metu griežti ir kampuoti plaštakų judesiai – tarsi savęs saugojimo ženklas. Vis dėlto man norėtųsi aiškesnio šių rankų judesių plėtojimo, kurie galėtų atsispindėti ypač pradžioje šokio.
Kęstučio pasitikimo metu matome puikiai išvystytą šokio ir spektaklio sintezę, kuomet šokio judesiai puikiai dera su vaidybiniu veiksmu scenoje. Choreografas pateikia beveik nematytą vyrų šokį su akmenimis bei merginų judesius su grandinėlėmis prisegtomis prie rūbų. Galbūt galima buvo visus šiuos rekvizitus parodyti ne tik atskirai, tačiau ir atspindėti jų bendrumą. Šokių atlikime vis dar vyrauja paprastieji žingsniai, pasvirimai, pritūpimai. Ypač efektingai atrodo merginų persipynimai pro vaikinus, kol šie tuo metu svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę. Emocionaliai bei šiltai atrodo pagrindinių veikėjų duetas. Tik čia man ir vėl norėtųsi pridėti praeitame merginų šokyje matytas griežtas rankas, nes visgi tema šiame duete būtų panaši.
Kovoje tarp kunigaikščio kariaunos bei kuršių ir vėl galime pamatyti, kaip originaliai ir įtikinamai choreografas moka judesiais įprasminti savo sugalvotą temą. Vyrai beveik kubiliuku rankas sukabinę grumiasi tarpusavyje – įterpiami kovai taip reikalingi lengvi šuoliai, treptelėjimai. Judesiai puikiai išpildo muziką ir dera tarpusavyje. Vestuvių dalyje akį traukia pagrindinių šokėjų kostiumai bei artistiškumas. Spektaklis puikiai vystosi ir pritraukia žiūrovą. Čia visi šokėjai išlaikydami visam šiam spektakliui būdingus ramius judesius, įpina ir bėgamuosius žingsnius, stryksnius, aukštas rankas, spartesnį judėjimą, kaip ir dera finalui. Merginų aukštų rankų norisi daugiau, ypač turint tokį išpildytą ir šokio raiškai pritaikytą kostiumą. Muzika pabaigoje pasižymi originalumu, tokiu pat būdu leisdama atsiskleisti ir šokio judesiams.
Apskritai visas šis darbas, mano nuomone, yra didelis choreografo šuolis dar efektyvesnės kūrybos link. Spektaklyje galime pamatyti naujų, niekur nematytų detalių, brėžinių formų, scenos erdvės išnaudojimo, tvarkingo šokio dalių sujungimo į visumą. Atlikėjai bei kūrėjas itin kruopščiai atlieka sau pavestą užduotį. Turint omenyje, kad tai pirmas tokio tipo spektaklis šiam choreografui, linkėčiau jam nebijoti dar drąsesnių ieškojimų, subtilesnių, gal netgi ne tokių gražių ar “teisingų” išraiškos formų.
Silverija Gusaitė
